Šuo ALŠIS
Benamio šuns Alšio istorija – verta Holivudo filmo scenarijaus. Kažkada namus, matyt, turėjęs, bet paskui valkataujančiu tapęs keturkojis savanoriškai prisidėjo prie Juodosios jūros link žemaitukų veislės žirgais traukiančių žygeivių ir ištikimai juos lydėjo beveik 2000 kilometrų. Rausvaplaukis draugiškas mišrūnas ne tik tapo žygio simboliu, bet ir pakeitė keliautojų požiūrį į gyvūnus, pakurstė vaizduotę, sustiprino moralę. Alšis visiems mums buvo ne šiaip paprastas šuo, o draugas.
Kas tas Alšis?
Ilgaplaukis ramaus būdo mišrūnas gulinėjo šalia Alšėnų pilies griuvėsių, kai šiltą šeštadienio popietę ten atkaukšėjo dešimt žemaitukų ir jų raiteliai. Iš pradžių visi klegėdami apžiūrinėjo griuvėsius, fotografavosi jų fone, o paskui nusprendė čia pat ir papietauti. Kai po greitų pietų raiteliai vėl išsirengė į kelią, rausvaplaukis nutarė keliauti drauge.
Alšis iš karto pritapo žygeivių stovykloje, kurioje buvo beveik trys dešimtys žmonių ir 15 žemaitukų veislės žirgų. Savanoris šuo stebino nuo pirmųjų dienų: neprašė maisto, nelindo į akis, ramiai gulėdavo net merkiamas lietaus ir visuomet susirasdavo tokią vietą, iš kurios matydavo visą stovyklą – ir žirgus, ir žmones.
Taikaus būdo, ištvermingas ir užsispyręs šuo su raiteliais ir jų žirgais savo kojomis įveikdavo numatytą kelionės atstumą, bent pusšimtį kilometrų. Šuo visą laiką bėgo greta nenuvargdamas.
Baisiausia buvo tada, kai, įpusėjus žygiui, savanoris keturkojis staiga apsirgo. Dar vakar linksmai žaidęs, bėgiojęs ir dūkęs Alšis netikėtai pasiligojo. Sunkiai alsuodamas ir nebepaeidamas šunelis sukėlė didelį žygio dalyvių susirūpinimą.
Į ligos patalą Alšį paguldė užsikrėtusi erkė, kurių veterinaras iš šuns kasdien ištraukdavo dešimtis. Šuo buvo slaugomas, gydomas ir po veterinarinės pagalbos Alšis toliau galėjo tęsti savo kelionę. Atsistojęs ant kojų ir atgavęs apetitą, šuo vėl leisdavosi su žirgais į kelią. Tiesa, žygeiviai jam draudė bėgti visą numatytą dienos atstumą, kad Alšis vėl neprarastų jėgų. Tačiau ištikimasis palydovas drauge su raiteliais įbrido į Juodąją jūrą, tik, priešingai nei žirgai, negėrė sūraus vandens.
Dabar Alšis turi naujus namus – didžiausią Lietuvoje Pakruojo dvarą, kuriame 1973 metais buvo filmuotos filmo „Tadas Blinda“ scenos.
Alšis neatsikratė įpročio ir peliauti. Jam tai – savotiškas žaidimas: pagauna pelę, paleidžia, vėl gaudo.
Alšis ištikimai lydėjo žygeivius visą kelią. Jis nieko neerzino, nekrėsdavo eibių. Tik kartą, naktį, nukniaukė iš lauko virtuvės duonos. Jis visus mylėjo ir visi mylėjo jį.
Alšis privertė kitaip pažvelgti į žmogaus ir gyvūno santykį. Tai kas, kad šis šuo nekalba. Jis supranta ir mato gal net daugiau nei mes. Alšis visada bus ne šiaip paprastas šuo, o draugas, kurį, kaip ir kiekvieną draugą, mes retkarčiais Pakruojyje aplankysime.
Premjeras Andrius Kubilius Vyriausybės rūmuose priėmė “2000 km istorijos” žygio dalyvius. Ypač daug dėmėsio sulaukė Alšis, kuris jautėsi labai drąsiai ir įsitaisė A.Kubiliaus kėdėje.
Iš Baltarusijos iki Juodosios jūros Ukrainoje nukeliavęs Alšis jau žvalgosi po Pakruojo dvaro sodybą. Prie seno traktieriaus išvydę legendinį šunį, pirmieji sveikintis ir glostyti puola vaikai.
Dvaro sodyboje gyvenanti ir laisvai bėgiojanti senbuvė kalė Rudė iš tolo nužvelgė už pavadėlio vedžiojamą Alšį ir nudūmė sau.
Šuo Alšis šiuo metu gyvena naujuose namuose pas raitelį Antaną Narmontą.
